negirdėta

Stilius - Alternative Rock

Išleido - Monkeywrench Records

Trukmė - 36 min.

Dar ir dabar, su dideliu pasigėrėjimu žiuriu Pearl Jam koncertą „Pinkpop” festivalyje 1992 metais, kuriame šie vyrukai, scenoje kartais elgdamiesi kaip tikri bepročiai (žinoma, gerąja prasme), su didele energija atlieka savo pačius seniausius kūrinius; kuriame grupės vokalistas Eddie Vedder‘is, nuo filmavimo kameros stovo, iš velnias žino kokio aukščio neria tiesiai į minią; kuriame Pearl Jam - dar neseniai prasimušusi „grunge” grupė iš Sietlo, 1991 metais savo debiutiniu albumu „Ten”, pardavimų skaičiumi įstengusi aplenkti Nirvana šedevrą „Nevermind”, ir taip užsitikrinusi pasaulinę šlovę. Ir taip jau beveik 20 metų. Nuo minėto „Pinkpop” koncerto laikų iki dabar nemažai kas pasikeitė: „PJ” išleido visą eilę albumų, sulaukusių dažniausiai teigiamų vertinimų, grupė išgyveno ne vieną savo kūrybos periodų (kas atsispindi albumuose), pelnė milžinišką šlovę pasauliniu mastu (antrojo albumo „Vs”. jau per pirmąją savaitę po išleidimo buvo parduotos 950378 kopijos visame pasaulyje), įtakojo ne vieną roko grupę ir spėjo tris kartus pakeisti savo būgnininką. Galų gale ir „grunge” stiliaus nebeliko. Šįmet jie sugrįžta su savo devintuoju albumu - „Backspacer”, kuris nors ir yra pats trumpiausias (bendra albumo trukmė - 36 minutės), tačiau manau - vienas brandžiausių grupės darbų.

“Animal” - iš senesio PJ albumo “Vs”.:

Albumo prodiuseris - Brendan O’Brien, dirbęs su ankstesniais Pearl Jam albumais „Vs.”, „Vitalogy”, „No Code”, bei „Yield”. Todėl kalbėdami apie „Backspacer” kokybiškumą, bei išskirtinumą nuo vėlyvųjų grupės darbų, turėtume dalį šių nuopelnų atiduoti būtent jam. Albumas pavadintas rašomosios mašinėlės garbei, (žinoma, kad Vedder‘is dažnai ja naudojasi rašydamas dainų tekstus). „Backspace”, anot grupės narių, tai ypatingas klavišas, galintis ištaisyti tavo klaidas, ir sugražinti į savotišką teksto praeitį.

Pirmas įspūdis perklausius albumą: greitas ir melodingas. Kaip visada - galingas Vedder‘io balsas, skambios gitarų soluotės, profesionalios būgnų partijos. Visa tai puikiai užpildo albumą. Žinoma, kaip ir visuose „PJ” albumuose, čia taip pat rasime ne vieną baladę, tačiau bendrai, albumas diktuoja labai greitą tempą. Šiuo aspektu, gal netgi galėtume jį lyginti su „No Code” (Beje, pastarasis buvo paskutinis Pearl Jam albumas iki „Backspacer”, užkopęs į pirmą vietą JAV pagal pardavimus). „Gonna See My Friend”, „Got Some” ir „The Fixer” - pirmos trys albumo dainos, kurios tarpusavyje yra neatsiejamos. Šis trio, savo veikumu sudaro puikų prologą. Paskyrę joms 9 minutės (tiek jos bendrai tetrunka), susidarome gan aiškią tolimesnę albumo eigą: monotoniškumo nebus, o ir užvedantis dainų greitis „snausti” beklausant tikrai neleis. Trys albumo baladės - „ Just Breathe”, „Speed Of Sound” ir „The End (paskutinioji albumo daina) ” - kaip visada - melodingos, lengvos, kas ir dera baladėms. Kaip tuo tarpu „Amongst The Waves”, „Unthought Known” ir „Force Of Nature” dainose jaučiama daugiau „pop” skambesio, tačiau iš bendro albumo konteksto tikrai neiškrenta.

„Backspacer” - pirmas albumas po „Vitalogy”, kurio visus dainų tekstus parašė Vedder‘is. Skirtumas tas, kad nebeišgirsime liūdnų eilių apie „juodą” žmogaus gyvenimą, nepilnavertiškumą, ar kitas negandas. Paskutiniuose albumuose ryškėjęs politinis tekstų atspalvis tai pat nefigūruoja (greičiausiai per koncertus jau neišvysime Vedder‘io , apsirengusio JAV prezidento Džordžo Bušo kostiumu :) ). Šio albumo tekstuose - daugiau optimizmo, šviesumo. “If something’s old, I wanna put a bit of shine on it, When something’s gone, I wanna fight to get it back again.” (liet.: Jei kas sena, aš noriu suteikti tam truputį spindesio, jei kas dingsta, noriu kovoti, kad tai susigrąžinčiau). Panašių eilučių visame albume rasime dar ne vieną.

Muzikos kritikų, albumas buvo įvertintas labai gerai (allmusic.com - davė 4,5/5, žurnalas „Blender” - 4/5, dienraštis „The Guradian” - 4/5, žurnalas „Rolling Stone” - taip pat 4/5). Bet tai daugiau - „neutraliems” roko mėgėjams. „Užkietėję” seno Pearl Jam skambesio fanai visgi gali šiek tiek nusivilti. „Švarus” garsas, mažai „chaotiško” gitarų skambesio, dainos gali pasirodyti šiek tiek „pop” įtakoje. Tokiems visgi nesiūlyčiau iškart siųsti albumo į šiukšliadėžę - perklausę albumą keletą kartų, galbūt kažką ypatingo atrasite ir jūs. Vėlyvųjų Pearl Jam albumų („Binaural” (2000 m.), „Riot Act” (2002 m.), „Pearl Jam” (2006) m.) manau nederėtų lygint su „Ten”, „Vs.”, „Vitalogy” arba „No Code. Juk ir laikai bei amžius ne tie. O tą patį tempą išlaikyt 20 metų manau yra sunku, gal net neįdomu. Neabejoju, kad „Backspacer” - tikrai galingas kokybiško roko užtaisas.
Malonaus klausymo.
Įvertinimas: 8 / 10

Trackilist:

1. Gonna See My Friend
2. Got Some
3. The Fixer
4. Johnny Guitar
5. Just Breathe
6. Amongst The Waves
7. Unthought Known
8. Supersonic
9. Speed Of Sound
10.Force Of Nature
11.The End

MySpace: http://www.myspace.com/tenclub

Video:

-

ziddi (http://www.last.fm/user/ziddi_)

Rodyk draugams

Stilius - Folk Rock, Experimental

Išleido - Morr Music

Trukmė - 40 min.

Dar vienas muzikinis produktas iš Islandijos, kurį noriu pristatyti - tai Sindri Mar Sigfusson‘o solo projektas Sin Fang Bous. Šis atlikėjas gali būti labiau žinomas, kaip grupės „Seabear” vokalistas, bei įkūrėjas. Klausytojai, mėgstantys ramią, šiek tiek „islandiškai melancholišką” , tačiau tuo pačiu ir nuotaikingą muziką liko neabejingi „Seabear” kūrybai.

„Visiems gražus” jų albumas „The Ghost That Carried Us Away” dažnai groja ir mano grotuve, todėl išgirdęs Sin Fang Bous albumą „Clangour” iškart pradėjau ieškoti sąsajų su minėtu „Seabear” darbu. Žinoma, lygiagretumo nesitikėjau. Verta paminėti, kad ir patys „Seabear” pradžioje egzistavo, kaip solinis Sindri projektas. Taigi, albumo „Clangour” nereikėtų laikyti solinės Sindri karjeros debiutu.

Albumas prasideda kūriniu „Advent In Ives Garden”, kuris savo nuotaikingumu, daugybe besikeičiančių garsų, lyg ir diktuoja, kad visgi albumas skirsis nuo „Seabear” kūrybos. Tačiau panašumų yra. Tiek ir minėtoje dainoje, tiek ir visame albume jaučiau savotišką, tyliai pulsuojantį „Seabear” rimtą. Dainos, nors ir konstruojamos ant greito, tvinksinčio ritmo pagrindo, tuo pačiu jaučiama ir rami islandiškos muzikos dvasia. „Neįpareigojanti muzika” sako žmonės. Gal dėl smagiai klausomo, ramaus, pritildyto Sindri vokalo, kuris greičiausiai ir suteikia albumui bendrą ramios bei draugiškos muzikos aurą. Visas albumas man pasirodė vystomas ta pačia linkme - greitas rimtas, daugybė garsų bei kaip puikus instrumentas naudojamas vokalas. Reikia pridurti, albumas daugiau eksperimentinis nei „Seabear” kūryba. Čia neišgirsime ryškių folk muzikos nuorodų. Gal kiek panašiau skamba kūriniai „Poi Rot”, bei „Fa Fa Fa” - pastovus, iš lėto slenkantis dainos tempas, dominuojanti gitara - daugiau panašumų nei skirtumų. Tačiau tai greičiausiai išimtys albume. „Clangour” - nepastovus, greitas, ritmiškas, įvairiaspalvis. Dėl to ir geras. Keista,  albumo „perliuką” radau pačiame jo gale - paskutinė albumo daina „Lies”. Nuostabus, ryškus vokalas, bandžos skambesys, pianinas, ir daugelis kitų garsų šiai dainai suteikia malonios, šiek tiek chaotiškos, tačiau be galo melodingos dainos įvaizdį.

Albumas ir malonus ir gražus ir įdomus. Tipiškai islandiškas. Klausydami, turbūt man pritarsite. O kas negirdėję, neužmiškite pasiklausyti taip pat ir „Seabear” albumą „The Ghost That Carried Us Away”. Esu tikras - jis Jums patiks. Malonaus klausymo.

Tracklist:

1. Advent In Ives Garden
2. The Jubilee Choruses
3. Catch The Light
4. Sunken Ship
5. Melt Down The Knives
6. Clangour And Flutes
7. We Belong
8. Carry Me Up To Smell Pine
9. A Fire To Sleep In
10. Fa fa fa
11. Poirot
12. Lies

MySpace: http://www.myspace.com/sinfangbous

Video:

-

ziddi (http://www.last.fm/user/ziddi_)

Rodyk draugams

Arctic Monkeys – Humbug [2009]

Stilius: indie rock.

Išleido: Domino / Warner Bros. / EMI.

Trukmė: 45:03.

„Arctic Monkeys“ mano muzikiniame pasaulyje atsirado dėka lietuviško žurnalo apie miesto kultūrą ir muziką „UrbaNation“ (jau nebeleidžiamas). Viename jo numerių buvo labai jau gražiai ir patraukliai parašyta apie šią grupę, todėl perskaitęs tą straipsnį nusprendžiau pasidomėti grupe rimčiau. Ir manęs visai nenuvylė „Arctic Monkeys“ debiutinis albumas „Whatever People Say I Am That‘s What I‘m Not“. Antrasis grupės albumas „Favourite Worst Nightmare“ taip pat patiko. O štai išklausius šios vasaros pabaigoje išleistą naujausią albumą „Humbug“ buvau nustebintas kaip reikiant.

Kaip ir dauguma žmonių, aš esu įpratęs iš grupės laukti kažko panašaus, ką girdėjau jų praeitame albume. Kokie pirmieji „Arctic Monkeys“ albumai buvo energingi, pulsuojantys trankiu indie rock‘o ritmu, toks šis naujausias albumas ramus, lėtesnio tempo. Perklausęs jį pirmą kartą negalėjau patikėti, tuo, ką girdėjau. Galvoje sukosi žodis „nesąmonė“. Buvau kaip reikiant sutrikęs, kaip reikiant pasipiktinęs, kad, va, galima taip nusigroti.

Tik atidžiai perklausęs albumą po kelių dienų aš nusprendžiau, jog nėra jis toks jau blogas, koks man pasirodė iš pradžių. Susitaikiau su tuo, jog kad ir kaip grupė gerai groja savame stiliuje, visai įdomu būna išgirsti, kai grupė sukuria kažką kito. Albume „Humbug“ grupės indie rock‘as kažkoks pavargęs, lėtas, vokalistas taip pat dainuoja itin ramiai. Nors ir yra pora dainų, kurios primena ankstesniąją „Arctic Monkeys“ kūrybą, tačiau didesnę albumo dalį užima ta naujoji grupės kūryba, kurioje vietomis girdimi ir vargonai (?), ir gitaros soluotės. Ir negaliu pasakyti, jog man nepatinka tai, ką girdžiu. Tik man labai neįprasta rimtai klausytis „Arctic Monkeys“ albumo (visus ankstesnius klausyti buvo galima veikiant bet ką, muzika tapdavo geru fonu), tačiau būtent tik taip klausant man atsivėrė visas šio albumo savitas grožis.

„Humbug“ albumui reikėjo įdirbio, kad galėtum prie jo priprasti, tačiau tasai įdirbis pasiteisino su kaupu – klausau šį albumą ir džiaugiuosi, jog pirmo įspūdžio pagautas nenurašiau šio albumo. Gal ne veltui ir albumo pavadinimas toks – žodis „humbug“ anglų kalboje reiškia „melas“, „apgaulė“, „apgavikas“. Bus įdomu po kiek laiko paskaityti, ką apie šį albumą rašo kiti žmonės ir kaip apie jį atsiliepia kritikai – vertinimai turėtų būti įdomūs.

Įvertinimas: 7/10.

Būtina išgirsti: arba nieko, arba visą albumą.

Grupės kūrybos išgirsti galima čia: http://www.myspace.com/arcticmonkeys

- - -

povilas (http://deathblow.blogas.lt)

Rodyk draugams

Stilius - electronic, pop, ambient

Išleido - Rabid Records

Trukmė - 50 min.

“Fever Ray” manau nereikėtų pristatyti kaip naujieną. Albumas išleistas 2009 kovo mėnesį. Tačiau nuo tada šis grupės „The Knife” narės Karin Dreijer Andersson solo projektas nenustoja suktis mano grotuve. Todėl pamaniau, kodėl gi neatidavus „Fever Ray” duoklę ir neparašius apie jį šiame bloge? Taigi, tie kurie žino šį albumą gali negaišti brangaus laiko ir neskaityti, kam tai naujiena - susipažinkite.

„The Knife” albumų „Deep Cuts” bei „Silent Shout” singlai tapo hitais visame pasaulyje. Grupės unikalus „popsas” (taip jie patys apibūdina savo kūrybą, nors tai skamba be galo keistai), bei reti koncertai, išsiskiriantys savo audiovizualika bei aklina tamsa verčia jais žavėtis ir laukti daugiau ir daugiau. Išgirdęs apie Karin Dreijer Andersson solinį projektą nesuabejojau - bus įdomu, o išgirdęs pirmą albumo singlą „If I Had a Heart” tuo įsitikinau. Albumas man pasirodė truputį kitoks nei bendra „The Knife” kūryba. „Fever Ray” albumo dainos pristato save kaip šaltą, paslaptingą, niūrią visumą. Pirma albumo daina - „If I Had a Heart” iškart paliko gerą įspūdį. Tyli, ritminga kompozicija suteikia jai paslaptingos, unikalios, nuolat pulsuojančios dainos įvaizdį. Labai įstrigo viena šios dainos žodžių eilutė: „Dangling feet from window frame. Will I ever ever reach the floor? (lietuviškai skambėtų maždaug „kabančios pėdos per lango rėmus. Ar aš kada pasieksiu grindis?”).

Visgi labiausiai iš viso albumo patiko daina „Keep The Streets Empty For Me”. Tai dar vienas lėtas, tačiau ne toks šaltas kūrinys, pasižymintis švelniu, nebūdingu albumui, vokalu (pritariantysis vokalas - Cecilia Nordlund). Dainos viduryje įsijungia stiprus elektroninis ritmas, kuris man kažkodėl asocijuojasi su stipriais halogeninės lempos blyksniais. Įsiklausykite į dainos žodžius: jie tikrai verti dėmesio. Karin viename interviu prasitarė, kad tai lyg „elnio dainavimas” (”It’s supposed to be a deer singing”, teigė ji)

Ir visgi nebūsiu visiškai teisus teigdamas, kad visas albumas kupinas liūdesio ir slogios nuotaikos. „When I Grow Up”, „Seven”, „Now’s The Only Time I Know” jau nebediktuoja lėto tempo, tačiau ir neiškrenta iš bendro albumo konteksto.

Albumas tikrai geras. Vengsiu vartot dažnai apie jį minimus išsireiškimus „netradicinė” ar „keista”. Būtų neteisinga. „Fever Ray” mano manymu eina tuo pačiu keliu kaip ir „The Knife” kūryba. Kaip ir nieko netradiciško. Dėl KEISTUMO sunku ginčytis. Mano nuomone (kuria jokiu būdu nereikia vadovautis) Fever Ray - tai mažas šuolis nuo „The Knife”. Jei patiko pastarieji, patiks ir „Fever Ray”. Tik čia jau - asmeniniai Karin sugebėjimai ir unikalumas. Pastebėjau, kad būtent soliniai projektai dažnai mus atveda prie tikrųjų talentų. Šįkart tuo gali pasidžiaugt švedai - tokį jie tikrai turi.

Tracklist:

1.  If I Had A Heart
2.  When I Grow Up
3.  Dry & Dusty
4.  Seven
5.  Triangle Walks
6.  Concrete Walls
7.  Now’s The Only Time I Know
8.  I’m Not Done
9.  Keep The Streets Empty For Me
10. Coconut

Įvertinimas 10 / 10

MySpace http://www.myspace.com/feverray

Video:

If I Had A Heart from Fever Ray on Vimeo.

–

ziddi (http://www.last.fm/user/ziddi_)

Rodyk draugams

Stilius - Experimental, Ambient

Išleido - Little Idiot

Trukmė - 52 min.

Perklausius naujausią Moby albumą „Wait For Me” pirma mintis, atėjusi į galvą, buvo „senas geras Moby”. Albumai “Hotel” ir “Last Night”, neslėpsiu, šiek tiek nuvylė. Jie tarytum iškrenta iš visos Moby kūrybos linijos. Drįstu neabejoti - gerbėjai priprato prie ankstesnių albumų („18″, “Play”, “Everything Is Wrong”) lėto (dažniausiai), melodingo tempo. „Wait For Me” - savotiškas sugrįžimas prie to, kas ir atnešė Moby pasisekimą visame pasaulyje. Tinka posakis „daryk, ką darai geriausiai”.

Pirmas albumo singlas „Shot In The Back Of The Head” iškart padiktuoja bendrą albumo koncepciją. Ramu ir gera. Visą dainą skambantis, tačiau nei kiek neerzinantis griežtas rimtas (tiesa, labai gerai skambantis per ausines), persipinantis su ramiu gitaros skambesiu, suteikia dainai gan tamsų atspalvį bei niūrią nuotaiką. Beje, įdomus dalykas tai, kad klipą dainai sukūrė pats David Lynch. Niekuo nuostabaus. Teko skaityti internete, kad idėja „Shot In The Back Of The Head” dainai, Mobiui gimė po vienos iš Lynch‘o kalbų 2008 metais. Pats klipas taip pat priminė ankstesnius Mobio vaizdo klipus. Nusivylęs, liūdnas, amžinai kažko ieškantis, labai paprastai nupieštas žmogeliukas. Malonus ritmas girdimas taip pat ir dainoje „Mistake”. Tiesa, dainos tekstas pasirodė šiek tiek nuobodus. Iškart dėmesį patraukė daina JLTF. Malonus, sodrus vokalas (atliekamas „Melody Zimmer”), puikiai dera prie švelnaus, ramaus, svajingo dainos ritmo. Nuostabi, jausminga daina. Albumas pasižymi gan griežtu intro ir outro. Pirma albumo daina „Division”, atliekama sintezatoriaus pagalba išgautais styginių garsais, maloniai nuteikia klausytoją. Albumo outro - daina „Isolate”. Tai nuostabus pianino, gitaros, smuiko mišinys, pritariant švelniu elektroniniu ritmu, puikiai tinka viso albumo užbaigimui.

Apibendrinus, drąsiai galiu teigti - „Wait For Me” - labai organiškas Moby albumas, tuo pačiu ir nulipimas nuo šokių muzikos aikštelės. Rekomenduoju tiems, kuriems patiko „18″, “Play”, “Everything Is Wrong” albumai, ir tiems kuriems patinka tiesiog rami, jauki ir melodinga muzika.

Tracklist

1.   Division
2.   Pale Horses
3.   Shot In The Back Of The Head
4.   Study War
5.   Walk With Me
6.   Stock Radio
7.   Mistake
8.   Scream Pilots
9.   Jltf-1
10. Jltf
11. A Seated Night
12. Wait For Me
13. Hope Is Gone
14. Ghost Return
15. Slow Light
16. Isolate

Įvertinimas 10 / 10

MySpace http://www.myspace.com/moby

Video:

—
ziddi (http://www.last.fm/user/ziddi_)

Rodyk draugams

Kylesa – Static Tensions [2009]

Stilius: hardcore, sludge metal.

Išleido: Prosthetic Records / 20 Buck Spin / La Familia Releases.

Trukmė: 40:24.

Grupė Kylesa yra iš JAV, Džordžijos valstijos. Ji susikūrė 2001 metais ir nuo to laiko stebina savo produktyvumu kasmet išleisdama bent po vieną darbą – ilgai grojantį albumą, EP ar split‘ą. Šiais metais pasirodęs albumas Static Tensions yra jau ketvirtas ilgai grojantis albumas grupės dikografijoje. Džiugu, jog dar yra tokių produktyvių ir nenusigrojančių grupių šiais laikais. Tik man gėda prisipažinti, jog su šia grupe susipažinau tik šiemet. Nežinau, kodėl anksčiau nesiteikiau klausytis jų kūrybos, nors grupės pavadinimas nuolat tai šen, tai ten prabėgdavo pro akis. Tų grupių tiesiog per daug, matyt, ir nėra laiko ar nuotaikos skirti bent šiek tiek dėmesio joms.

Kad ir kaip bebūtų, džiaugiuosi, jog neseniai mane aplankė muzikos apvaizda ir pakuždėjo paklausyti Kylesos naujausio albumo Static Tensions. Albumas sužavėjo mane nuo pat pirmos dainos. Nesakau, kad jų grojama muzika kažkuo ypatinga, neeilinė, bet turiu pripažinti, jog jie turi savitumo: hardcore‘o ir sludge metalo miksas su vyrišku ir moterišku vokalais bei dvejais būgnininkais mane kaip reikiant ištaškė. Beklausant albumo sunkiai sekėsi nusėdėti vienoje vietoje, norėjosi vis veikti ką nors, nuolat judėti, kratyti galvą, daužyti ką nors. Na gerai, gal jau per daug įsijaučiau, bet tai nekeičia esmės – šis Kylesos yra vienas iš tų retų albumų, kurie įtraukia mane visą vidun.

Galiu drąsiai teigti, jog šis albumas kažkoks užkeiktas. Užkeiktas patikti. Apsinuodijus juo pasekmės ganėtinai prastos: norisi tik sėdėti ir klausytis albumo, o perklausius klausyti jį iš naujo, po to dar ir dar kartą. Aišku, būna tokių albumų, kurie, atrodo, labai patinka, galima juos klausyti tris kartus iš eilės kasdien visą savaitę ir mėgautis muzika, o po savaitės ramia širdimi surasti kokį nors naują albumą-hitą ir sėkmingai klausytis jo. Bėda su šiuo Kylesa albumu yra ta, jog kai perklausiau jį kartą, tai tada norėjau būtinai jį perklausyti dar kartą. Kai perklausiau antrą kartą, klausiau ir trečią kartą. Kiekvienas perklausymas tik padidina mano susižavėjimą grupės atliekama muzika. Tai toks užburtas ratas, kažkokia keista euforija, kuri didėja su kiekvienu nauju albumo klausymu.

Negaliu net pagalvot, kas darytųsi su manimi jei klausyčiau šios grupės gyvai ;)

Įvertinimas: 10/10.

Būtina išgirsti: Spacegoat, Unknown Awareness.
Grupės kūrybos išgirsti galima čia: http://www.myspace.com/kylesa

- - -

povilas (http://deathblow.blogas.lt)

Rodyk draugams

Stilius: Ambient

Išleido: Parlophone

Trukmė: 61 min.

Po “Med Sud I Eyrum Vid Spilum Endalaust” albumo, retas kuris, bent šiek tiek besidomintis muzika, nežino grupės iš Islandijos Sigur Ros. Rašant apie šią grupę, visgi asmeniškumų išvengti nepavyks. Tai turbūt didžiausią kada nors palikusį įspūdį grupė. Tačiau visgi, čia aš - ne apie Sigur Rós.

Knyga virtusi muzika. Taip galima apibūdinti bendrą Sigur Rós vokalisto Jónsi Birgisson ir jo draugo Alex Somers muzikinį projektą. Pastarasis sukūrė daugelio Sigur Rós albumų viršelių dizainą (bene sėkmingiausias jo darbas - albumo „Takk…” viršelis). Taigi, nesuklysiu teigdamas, kad kad šio albumo ištakų visgi galime ieškoti Sigur Rós‘uose. „Riceboy Sleeps” - gamtos muzika, tobulai atspindinti tai ką žmonės šiais laikais vadina ambientu. Labai tiktų pasakymas: muzika, kuri jaudina. Jau pirmi albumo garsai kalba patys už save - muzika, perteikianti švelnų vėjo gūsį, miško, bangų ošimą. Tolygūs styginių instrumentų (dėkokime merginų grupei iš Islandijos Amiina), pianino garsai, papildomi įvairiais minimalistiniais „traškesiais”, apgaubia muziką malonia tarytum seno patefono aliuzija, sudūlėjusio popieriaus senumu.  Sodrus ir malonus Jonsio balsas (albumas atliekamas tarp Sigur Ros fanų kultu tapusia HOPELANDIC kalba ) susiliejantis su daugybe kitų garsų abejonių tikrai nepalieka. Tai gamtos simfonija, odė viskam, kas gražu ir tyra.

Apie atskiras dainas atskirai kalbėti būtų gan sudėtinga - albumas pasižymi vientisumu, nesikeičianti atmosfera lydi visas 60 minučių. Pirma albumo daina - „Happiness” man pasirodė kaip savotiškas intro į albumą (vėlgi, panašu į albumo „Takk…” intro). Kūrinys „Stokkseyri” - šiltas, melodingas pianino skambesys, smuiko švelni melodija puikiai atspindi taip pačiai pavadinto mažo miestelio Islandijos pietuose gamtos grožį.

Video klipai sukurti kol kas dvejoms šio albumo dainoms, tai „All The Big Trees” bei „Daniell In The Sea”. Savaime suprantama vaizdas neatsiejamas nuo muzikos, tokie patys hipnotizuojantys vaizdai, puikus išlaikytas stilius. Atrodo, nieko daugiau ir netrūksta.
„Riceboy Sleeps” - muzika gamtai. Tiesiog atsigulkite pievoje, žiūrėkite į žvaigždes ir klausykite šio nuostabaus Islandijos dvelksmo. Gero vakaro…

Tracklist

1. Happiness (9:20)
2. Atlas Song (8:29)
3. Indian Summer (9:05)
4. Stokkseyri (7:12)
5. Boy 1904 (5:03)
6. All The Big Trees (5:16)
7. Daníell In The Sea (7:10)
8. Howl (8:23)
9. Sleeping Giant (7:23)

Įvertinimas 10/10

MySpace: http://www.myspace.com/riceboysleeps

Video:

—

ziddi (http://www.last.fm/user/ziddi_)

Rodyk draugams

Therefore I Am - The Sound Of Human Lives [2009]

Stilius: hardcore, post-hardcore (?).

Išleido: Equal Vision Records.

Trukmė: 47:43.

Therefore I Am – amerikiečiai iš Bostono. grupė tokį pavadinimą pasirinko išgirdę Renė Dekarto (garsaus prancūzų filosofo, matematiko, mokslininko) frazę „I think, therefore I am“ (mąstau, todėl esu). įdomu.

bet tai bene pirmas ir paskutinis įdomus dalykas, susijęs su šia grupe. skaitant apie ją internete, radau daug grupės narių pasisakymų, jog jie nėra kaip kitos hardcore grupes, kad jiems svarbiau muzika, o ne stilius, kad jie itin nuoširdūs vieni su kitais, nuoširdūs su klausytojais, kad jie, kad jie, kad jie.. žodžiu, jie geresni.

pasileidžiu jų ką tik išėjusį albumą The Sound Of Human Lives ir bandau patikėti, jog jie tikrai geresni. albumą pradeda daina Death By Fire. pradžioje dainos yra trumpa spoken word dalis, kuri mane iš tiesų sužavi; vėliau daina įsivažiuoja ir prasideda greitas, melodingas hardcore‘as. iš esmės, tai tas greitas ir melodingas hardcore‘as tęsiasi per visą albumą, dingdamas dainoje The Sound Of Human Lives, kuri visą tą greitą albumo tempą sulėtina. titulinė albumo daina skamba kažkiek nebūdingai pačiai grupei, bet tai tik pliusas. gaila, bet tai vienintelė daina visame albume, kuri bent kažkiek panaši į post-harcore‘ą. po jos einančios dainos ir toliau ganėtinai vienodos: vietomis piktas, vietomis saldus vokalas, ir greitas, melodingas hardcore‘as. nieko daugiau šiame albume nerasi. na, nebent dainą Big Blue, kuri galėtų turbūt nugalėti amerikietiškos pop hardcore‘o metų dainos rinkimuose.

nesuprantu, kodėl ši grupė ir jos albumas The Sound Of Human Lives yra priskiriami post-hardcore‘o stiliui. mano nuomone, grupei toli iki post-hardcore. gali būti, jog prie grupės visur priduriama post-hardcore etikėtė tik reklamos sumetimais, siekiant prastumti grupę ir jos naujai išleistą albumą. dabar post-hardcore šiek tiek labiau ant bangos nei šiaip tas įprastas (ir gal net nuvalkiotas) hardcore stilius. anyway, kad ir kaip bebūtų, tikiu, jog grupė susilauks dėmesio savo gimtinėje JAV, nes ten visada tokio tipo grupės, skęstančios niekuo neišsiskiriančio melodingo hardcore‘o vandenyse, būna daugiau ar mažiau pastebimos. kadangi pats nesu to amerikietiško melodingo hardcore‘o su saldžiu vokalu mėgėjas, tai nežinau ir jokių grupių, kurios grotų panašiai kaip Therefore I Am. pažiūrėjus last.fm svetainėje, grupės panašios į Therefore I Am yra Vanna, A Loss For Words, The Receiving End of Sirens, Sparks The Rescue, Lions Lions, Our Last Night ir daugelis kitų. ar bent viena grupė man yra girdėta? ne, ir nesistebiu, kodėl.

Įvertinimas: 5/10.

Būtina išgirsti: tikrai nebūtina išgirsti ;)
visgi, jei tik yra noro: http://www.myspace.com/thereforeiam

- - -

povilas (http://deathblow.blogas.lt)

Rodyk draugams

The Analfists – The Early Years [2009]

Stilius: punk, hardcore.

Išleido: patys do it yourself būdu.

Trukmė: 21:20.

The Analfists – lietuvių grupė, kurioje grojo/groja puikiai Lietuvos punk/hardcore undergroundo scenoje žinomi žmonės iš tokių grupių kaip Bora, Lagamino Turinys. Nežinau, kada grupė susibūrė, bet pirmieji koncertai vyko 2008-ųjų metų vasarą. Pačiam teko kartą matyti šią grupę gyvai, ir galiu pasakyti, kad galima tokią muziką mėgti, galima nemėgti, bet patekęs į The Analfists koncertą abejingas jiems nelieki. Gali įsimylėti juos iškart, gali pradėti nekęsti – tai priklauso nuo žmogaus –, bet svarbiausia yra tai, kad lietuviai The Analfists nėra eilinė hardcore-punk grupė, kurią grįžęs namo po koncerto iškart užmiršti. Grupės pasirodymai intensyvūs, gyvi, nuogi (ne visada, bet dažnai), dinamiški – prikausto ir nepaleidžia tavęs iki pat pabaigos.

Kartais, kad ir kokia grupė būtų faina per gyvus pasirodymus, jų įrašų klausyti yra neįmanoma. Ne dėl to, kad jie būtų prastos kokybės. Roko grupių įrašuose dažnai pasigendu gyvumo, energijos. Būna, kad klausant albumą tu supranti, jog viskas jame yra gerai, dainos tvarkingai ir švariai įrašytos, bet, perklausęs albumą, antrą kartą jo klausyti visai nenori. Gerai atidirbta, tačiau visiškai negyva muzika.

Džiaugiuosi, kad šis grupės The Analfists pirmasis (tikiuosi ne paskutinis) albumas The Early Years nepatenka į tų taip nemėgstamų „mirusios“ muzikos albumų kategoriją. Šiame vos prieš kelias dienas išleistame albume yra devynios dainos, trunkančios vos virš 20 min. Nepaisant albumo trumpos trukmės, tos devynios dainos savyje talpina užtektinai didelį ir stiprų energijos užtaisą, kurio kai kurių grupių albumuose taip ir nesigirdi. Albumas muzikine prasme gana vienodas: dainos greitos, intensyvios (tvarkingas hardcore-punk), vietomis melodingos, vietomis gal net ir rokenroliškos. Toks dainų vienodumas nespėja pabosti, neįkyri, o išklausius albumą, norisi klausyti jį dar ir dar kartą, kad spėtum pasisemti užtektinai energijos iš šios grupės muzikos. Vienintelis albumo The Early Years minusas, kuris įžvelgiau pradžioje, yra grupės vokalistas. Iš pradžių kliuvo tiek jo balsas, tiek dainavimo maniera, bet po kelių albumo perklausymų pripratau prie jo ir dabar neįsivaizduoju, koks balsas tiktų geriau už esamą.

Nežinau, su kokiomis grupėmis galima lyginti The Analfists. Jei jau imant hardcore-punk terpę, tai mintyse man iškyla vien tik suomių grupės. Pirmiausia – tai išprotėję Hero Dishonest, bet šie groja kur kas greitesnį ir piktesnį hardcore‘ą, todėl netinka tokiam lyginimui. Kita grupė mintyse – Manifesto Jukebox, bet šie yra tikrai melodingesni (kažkuria prasme popsovesni) už The Analfists. Paskutinė iš suomių grupių, kuri man šovė į galvą – Endstand. Čia jau aišku galima sakyti, kad Endstand yra kur kas didesnio kalibro grupė nei The Analfists, ir kad The Analfists dar turėtų patobulėti, kad būtų lyginama su Endstand, bet man visgi norėtųsi abi šias grupes statyti vieną greta kitos. Nors Endstand turi (tiksliau – turėjo, nes dar grupė jau neegzistuoja) labiau nušlifuotą skambesį, The Analfists dainos skamba ne taip nuspėjamai.

Įvertinimas: 9/10.

Būtina išgirsti: geriausia būtų pamatyti grupę gyvai.

pilną grupės albumą galima rasti grupės svetainėje: http://hardcore.lt/mp3/The%20Analfists/2009%20The%20Early%20Years/mp3/

- - -

povilas (http://deathblow.blogas.lt)

Rodyk draugams

YACHT – See Mystery Lights [2009]

Stilius: indie pop, electro pop.

Išleido: DFA Records.

Trukmė: 45:31.

Pagrindinis šios grupės variklis - Jonathan Warren Bechtolt. Kažkada metęs mokyklą vien tam, kad galėtų groti būgnai savo brolio grupėje, vėliau jis susidomėjo elektronine muzika. YACHT iš pradžių buvo jo solo projektas, kuris spėjo išleisti penkis albumus. 2008 m. prie šio projekto prisijungė Claire L. Evans, ir nuo to laiko YACHT tapo dviejų žmonių projektu.

YACHT muzika apibūdinama kaip electro pop ir indie pop, disco, ir klausant jų naujausią albumą See Mystery Lights nekyla abejonių dėl grupės stiliaus. Išgirdęs šio albumo pirmas dainas iškart prisiminiau kitą panašaus stiliaus grupę, tik gal kiek labiau žinomą – Architecture In Helsinki. Išklausius visą albumą abejonių dėl šių grupių panašumo nekyla, tik, mano nuomone, YACHT nėra tiek popsova kiek australai Architecture In Helsinki. YACHT dainų tematika šiame albume yra kažkokia mistiška (ne veltui toks ir albumo pavadinimas), bet muzika neskamba kažkaip liūdnai, negrūzina; atvirkščiai – net toks užkietėjęs NEšokėjas kaip aš galvoja kaip smagiai šoktų pagal tokią muziką.

Jeigu jums patinka tokios grupės kaip Architecture In Helsinki ar I‘m From Barcelona, tai turėtų patikti ir grupės YACHT albumas See Mystery Lights. Galbūt vienintelis aspektas, kuriuo nusileidžia YACHT kitoms panašaus stiliaus grupėms yra ne toks platus muzikos instrumentų panaudojimas. Kita vertus, grupės pasirinktas grojimo stilius ją kažkiek išskiria iš būrio kitų indie grupių.

Ištrauka iš mano mėgstamiausios See Mystery Lights albumo dainos „Psychic City“:

I used to live in a voodoo city where every little thing had it‘s own secret life. I might be washing out my dishes, and the kitchen might say: hang round baby, hang round baby baby, we‘ll be baking a cake for you.

Įvertinimas: 7/10.

Būtina išgirsti: Psychic City, We Have All We Ever Wanted.

Grupės kūrybos išgirsti galima čia: http://www.myspace.com/yacht

arba galima abi dainas parsisiųsti iš čia: http://www.failai.in/F74E5E59C7/yacht-sample.rar

- - -

povilas (http://deathblow.blogas.lt)

Rodyk draugams